Turbūt nesuklysime pasakydami, kad viržiai viena iš rudens puošmenų. Šie rudeniniai augalai džiugina akis savo spalvų įvairove: nuo rausvų, baltų, raudonų ar violetinių. Dekoratyvūs ne tik šių augalų žiedai, bet ir lapai, kurie gali būti tiek tamsiai žali, tiek tamsiai pilki. Viržiai - nereiklūs, ilgaamžiai (vienoje vietoje gali augti apie 15-25 metų) ir visžaliai augalai, tad išlieka dekoratyvūs ne tik žydėjimo laikotarpiu, bet ir visus metus. Augančius viržius galima pamatyti visame pasaulyje, jų rūšių yra begalė ir jie gali skirtis kero apimtimi, augimo būdu, lapų ir žiedų spalva, žiedų forma bei žydėjimo laiku. Tačiau Lietuvoje, natūralioje aplinkoje auga tik vienos rūšies viržiai – šiliniai viržiai, kuriuos galima aptikti įvairiose atvirose vietose, pušynuose, beržynuose, dykvietėse, smėlynuose ar prie pelkių.
Šie augalai pradeda žydėti antroje vasaros pusėje ir jų žydėjimas tęsiasi netgi iki lapkričio mėnesio. Žiedai ilgai išlaiko spalvą ir puikiai atlaiko atšiaurius rudens orus, todėl puikiai tinka rudeninių gėlynų papuošimui. Viržiai gražiai atrodo įkurdinti tarp akmenų ar alpinariumuose, suteikia jaukumo pasodinti balkonų, palangių ar terasų vazonuose. Ypač dekoratyviai atrodo rododendrų ar erikų draugijoje.
Geriausiai auga pakankamai rūgščioje žemėje ir mėgsta saulėtą bei šviesią vietą.Tad juos rekomenduojama sodinti rūgščiame priesmėlio dirvožemyje – sumaišius esamą žemę lygiomis dalimis su durpėmis ir smulkiu žvyru. Jei žemė nebus pakankamai rūgšti, viržių ūgliai pradės ruduoti ir nykti. Prieš sodinant viržius, žemę taip pat rekomenduojama permaišyti ir su kompleksinėmis arba specialiai rūgščiam dirvožemiui skirtomis trąšomis. Patręšti reikėtų nepamiršti ir prieš vegetacijos periodą, vasaros pradžioje bei prieš viržių žydėjimą.
Šiuos augalus geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį, kol dar žemė šilta ir nepradėjo vėsti orai. Norint, kad viržių krūmeliai, laikui bėgant susijungtų į visumą, juos rekomenduojama susodinti kas 20-40cm. Pasodinus reikia nepamiršti palaistyti bei aplink juos esančią žemę apipilti pušų žieve arba spygliais iš pušyno. Tai bus puiki uždanga šaknų sistemai žiemą. Jei viržius auginate vazone, juos taip pat į dirvą reikia perkelti iki kol neužšsalo žemė, arba pernešti į vėsią patalpą ir palaikyti ten iki pavasario. Prieš ateinat žiemai, lauke augančius viržius, rekomenduojama uždengti eglišakiais, kurie apsaugos nuo didelių šalčių, pavasario ryškios saulės ir nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimų.
Norint, kad viržiai vešėtų ir tinkamai augtų, juos reikia vis laikas nuo laiko apravėti, nugenėti nužydėjusius žiedynus, bet tą reikia padaryti ankstyvą pavasarį, vegetacinio periodo pradžioje, o ne prieš žiemą. Nugenėjimui tinkamiausia balandžio pabaiga – gegužės pradžia. Žiedynus reikia nupjauti peiliu, paliekant palei žemę nedidelį gumbelį. Jei to nepadarysite, viržiai nežydės visai arba tik labai negausiai. Tinkamai nugenėti viržiai greitai ataugs ir suformuos daug žiedinių pumpurų. Taip pat esant sausroms, kai visai išdžiūsta žemė, reikėtų nepamiršti augalų palaistyti minkštu vandeniu. Tačiau reikia stengtis jokiu būdu neperlaistyti, nes nuo didelės drėgmės gali pradėt ruduot lapai ir pult grybinės ligos, kurios dažniausiai plinta vasarą, birželio ar liepos mėnesiais, kai yra karšta ir nemaža drėgmė. Tad šiuo laikotarpiu rekomenduojama profilaktiškai viržius nupurkšti fungicidais – apsaugos priemonėmis, nuo augalų ligas sukeliančių grybų.
O ar žinojote, kad viržiai ne tik puošia kiemus ir laukus, bet ir yra labai aromatingi ir naudingi. Liaudies medicinoje jau nuo seno naudojami plačiam spektrui negalavimų gydyti: atsikosėjimui palengvinti, žaizdoms ir nudegimams, sąnarių, inkstų, kvėpavimo takų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ligoms gydyti. O bitininkai Lietuvoje šį augalą vertina dėl to, kad jis pagamina daug labai gero nektaro. Viržių medus yra malonaus kvapo, tamsus, šiek tiek kartokas ir labiau naudingesnis nei kitų augalų medus, kadangi jame yra nemažai mineralinių druskų, dekstrino ir kitokių žmogaus organizmui naudingų medžiagų.
